Norėčiau rašyti kažką protingo, visiem įdomaus ir aktualaus. Galų gale kritikuoti ar… galų gale – rašyti maisto blogą. Bet aš negaliu, nemoku… nejaučiu tam įkvėpimo. Gali taip būti? Ar gali būti, jog noriu, bet nesu tam sutverta? Pastebėjau, kad dažnai noriu šokti prieš savo prigimtį. Bet kodėl? Nepatinku sau tokia, kokia esu. Bet ar tikrai?

Labai daug klausimų ir minčių atsirado galvoje po to, kai iš jos išlipo pati didžiausia ir viską užėmusi mintis. Mintis – parazitė. Apie ją daugiau nešnekėsiu, nes ačiū Dievui viskas susitvarkė ir daugiau stengsiuos neleisti prisidirbti tokių nesąmonių, kurios sukuria mintis – parazites.

Blogas visuomet man buvo reikalingas dėl to, kad turėčiau kur išlieti savo mintis. Bet po truputį tos mano mintys ir išgyvenimai tapo nebe tokie romantiški, jausmingi ir stiprūs. Ėmiau rašyti… neįdomiai. Gal išeitis būtų „persikvalifikuoti“? Gal reikia bent pamėginti? Noriu atrasti sau pomėgį, kuris užimtų mano mintis ir teiktų malonumo. Turiu tokių keletą. Bet neturiu vieno, kuris pramuštų visus. Anksčiau tai buvo rašymas, galbūt piešimas, muzika, postcrossingas, tenisas, šokoladas, valgio gaminimas… O dabar? Vienintelė manija JAM. Didžiajai savo gyvenimo meilei. Bet kai jo nebūna šalia… man reikia mokėti atsigręžti į draugus, į aplinkinius, truputį atsiriboti nuo JO ir skirti dėmesio visiems, kuriems aš svarbi. Nesvarbu, kad jam aš svarbiausia ir kad jis man brangiausias pasauly, tačiau reikia turėti proto ribas. Juk jei tuo metu, kai būnam atskirai, pasiduočiau emocijom, liūdesiui, nostalgijai ir būčiau vaikščiojantis lavonas – du ateinančius metus praleisčiau visiškai be reikalo. O dabar juk pats gyvenimas prasideda.

Išvažiuoju. Tik keliom dienom.
Grįšiu. Tikiuosi su šviežesne galva, persirikiavus mintis ir nusistačius prioritetus, vertybes, troškimus ir planus.

Adjos, amigos ;>